Muziejus

„Dingusio štetlo“ turinį dėlioja kuratorių iš Lietuvos komanda. Ją konsultuoja Rytų Europos ir Rusijos žydų istorijos specialistai iš Izraelio, JAV, Vokietijos, Lenkijos ir, suprantama, Lietuvos. Pradžioje planuotos istorinės štetlo rekonstrukcijos – kitaip tariant, „žydiškų Rumšiškių“ – komanda visgi atsisakė. Norima, kad muziejus būtų apie žmones, o ne apie pastatus ir papročius.

Galerijų turinį kuratoriai audžia iš šeduvių žydų ir jų po visą pasaulį išsibarsčiusių ainių pasakojimų, kuriuos kruopščiai rinko keletą metų. Paprastai, savais žodžiais asmenines gyvenimo istorijas pasakoja eiliniai štetlo žmonės, ne kokios įžymybės. Tekstuose ar vaizdiniuose, artefaktuose ar ekranuose ir kitose medijose lankytojai klausysis jų balsų. Vaikščiodami po galerijas, sutiks daug senimo ir jaunimo, gerai gyvenančių žydų ir visiškų vargšų, tikinčiųjų ir nebe, romių ir padūkėlių. Dauguma šeduvių pasakojimų atkeliaus iš tarpukario Lietuvos. Tačiau ten, kur reikia ir bus įmanoma, kuratoriai stengsis pateikti platesnį vaizdą, siekiantį ir carinės Rusijos, rečiau – Abiejų Tautų Respublikos laikus. Tam, kad taptų aiškiau, kodėl ir kaip kas nutiko.

Nors „Dingusio štetlo“ statybos tik prasidėjo, būsimo muziejaus darbuotojai nesėdi rankų sudėję. Jie veda edukacinius mokymus Lietuvos miesteliuose, pažindina su štetlų istorija muziejaus feisbuko paskyroje, ruošia kultūrinius renginius Šeduvoje, organizuoja etnografines išvykas į Izraelį, Pietų Afrikos Respubliką ir, žinoma, pačią Šeduvą.

Jau dabar muziejaus darbuotojai ieško būdų praplėsti gana siaurą tautišką mūsų visuomenės atmintį, iš kurios per pastarąjį šimtmetį buvo ištrinta daugiau kaip 600 metų Lietuvoje gyvenusių žydų istorija. Muziejus siekia gaivinti daug platesnę atmintį. Joje Lietuvos žydai pasirodytų ne tik kaip pavienės įžymybės, bet visomis spalvomis išsiskleistų ir žydų bendruomenių indėlis į Lietuvos kultūrą, politiką ir ūkį. Norėtųsi, kad „dingusio štetlo“ gyventojai žydai palengva atsirastų pasakojimuose ir prisiminimuose apie Lietuvos valstybę, jos pasiekimus ir klystkelius.

„Dingusio štetlo“ kūrėjai dirba vedami būsimo muziejaus moto – „Gyva atmintis atvirai visuomenei“.