Vaikų pasaulis

Laiminga šeima, nelaiminga pabaiga

Rachilės Melmanaitės, vadintos Lola, namus magėjo užsukti ne vienai Šeduvos mergaitei. Be prašmatnių baldų ir aksominių užuolaidų juose buvo pilna žaislų. Tačiau jaunųjų svečių dėmesį labiausiai kaustė neįprastos lėlės. „Jos užsimerkdavo, atsimerkdavo, jos sudainuodavo, sugrodavo“, prisiminė Stasė Dzienuškaitė, artimai bendravusi su Lolos seserimi Ana.

Žydų Melmanų šeima puikiai kalbėjo lietuviškai. Lolos tėtis Šaja-Šmuelis vertėsi prekyba, o mama Chava dirbo stomatologe savame kabinete. Melmanai stengėsi visapusiškai užtikrinti dukroms gerbūvį. Kai 1930 metais Lola susirgo, išvežė gydytis į Šveicariją; mokėjo už privačius mokslus lietuviškoje progimnazijoje. Beribis tėvų rūpestis bei patogi buitis, matyt, turėjo įtakos – septyniolikos metų sulaukusi Melmanaitė draugams atrodė naivi ir vaikiška.

Lola svajojo apie gyvenimą Amerikoje. Gyrėsi draugams, kad vieną dieną išvažiuos į šią neribotų galimybių šalį, kurioje troško gyventi ne vienas šeduvis. Ir iš tikrųjų 1938 metais su tėčiu persikėlė į JAV. Mama su jaunėle seserimi turėjo netrukus prisijungti. Deja, mirtis staiga užklupo tėtį. Sielvartaujanti ir, matyt, piniginių sunkumų prislėgta Lolos mama kėlionę atidėjo. Tuomet nežinojo, kad daugiau niekuomet su dukra nebepasimatys.