Dovydo istorija

Dovydo rašytinis palikimas

Domėdamiesi konkrečių žmonių gyvenimo štetle istorijomis, turėjome galimybę susipažinti su Dovydu Joseliu Rudniku, paaugliu iš Butrimonių. 1939 metais jis parašė autobiografiją ir išsiuntė ją gerą reputaciją turinčiam Žydų mokslo institutui JIVO. Tuo metu institutas jau trečią kartą organizavo jaunų žydų autobiografijų konkursą, ir Dovydas nusprendė dalyvauti.

Savo autobiografijoje Dovydas aprašė vaikystę, kaip jam sunkiai sekėsi mokslai mokykloje ir dėl to turėjo didelių nesutarimų su tėvais. Įtampą su šeima kėlė ir skirtingos pažiūros: tėvai buvo giliai religingi, o Dovydas nenorėjo nei melstis, nei griežtai laikytis šabo. Užtat jis mėgo laiką leisti su draugais ir godžiai skaitė knygas, svajodamas kada nors tapti pasaulinio lygio rašytoju.

Ieškodamas vietos pasaulyje, Dovydas paliko Butrimonis. Darbavosi Sedoje, Biržuose, Kelmėje, galiausiai apsistojo Kaune. Autobiografiją rašė jau Lietuvos kariuomenėje, į kurią buvo pašauktas tarnauti. Griežta kariuomenės disciplina sunkiai derėjo su jo meniška prigimtimi. Pacifistui Dovydui buvo sunku priprasti prie šūvių garsų pratybų metu, taip pat širdį slėgė antisemitiniai kitų kareivių komentarai.

Autobiografiją išsiuntė su viltimi, kad JIVO darbuotojai ją perskaitys ir atsakys, ar jis turi talentą ir galimybių siekti rašytojo karjeros. Tačiau atsakymo nesulaukė dėl prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo. Holokausto metu Dovydas, kaip ir dauguma kitų Lietuvos žydų, buvo nužudytas.