1941 metų birželį žydas Judelis Meleris buvo priverstinai atplėštas nuo savo šeimos ir namų. Okupacinis sovietų režimas jį laikė grėsme, nes Rokiškyje turėjo spaustuvę, kurioje neva išnaudojo savo trylika darbuotojų. Judelį išsiuntė į Rešotų lagerį, o žmoną su dviem vaikais ištrėmė į Altajaus kraštą.
Į Rešotus pateko virš tris tūkstančius nuo šeimų atskirtų vyrų, tarp kurių buvo nemažai valstybės tarnautojų ir politinių veikėjų. Gyvenimas ten buvo negailestingas. Per pirmuosius metus dėl sunkaus darbo, nepakeliamo bado, šalčio ir ligų mirė apie 2000 kalinių.
Judelis išgyveno. Jis turėjo slaptą vilties ir stiprybės šaltinį - savo vaikų Sanos ir Mirono nuotrauką, kurią išradingai įsiuvo į palto pamušalą (lageryje buvo draudžiama turėti asmeninių daiktų). Ši nuotrauka buvo tarsi slaptas talismanas, net pačiomis tamsiausiomis dienomis jėgų suteikiantis priminimas, kad negali pasiduoti dėl savo brangios šeimos.
1941 m. birželį iš Lietuvos buvo masiškai ištremta apie 17 500 žmonių. Tai buvo įvairių sluoksnių, profesijų, religijų ir politinių įsitikinimų gyventojai.