Kinas tarpukario Lietuvoje žmones piktino viskuo: per aukštomis bilietų kainomis, per mažu lietuviškų filmų pasirinkimu, per užsienio filmus platinama propaganda. Kai kas apskritai abejojo jo reikalingumu. „Ką duoda kinas aplamai imant?“, rašė vienas kritikas 1932-aisiais. „Daugelis iš jų rodo tiktai paskutinės rūšies šlamštą, platina kriminalistiką, ištvirkimą, gadina publikos skonį, demoralizuoja jaunuomenę.“
Jaunimo tokie davatkiški pamąstymai neveikė, nes jis jau buvo susirgęs kinu. Miestuose jaunuoliai vakarais būriuodavosi aplink kino teatrus. Stengdavosi įsmukti be bilieto. Patekę triukšmaudavo vidury seanso – netenkino prastas vaizdas ar garsas. Į
magišką kino pasaulį moksleivė Hindė Zarkaitė pasinėrė Šeduvoje. Pradėjo rinkti Holivudo, Vokietijos, kitų šalių įžymybių portretus – delno dydžio korteles. Jose – gražūs, talentingi, charizmatiški aktoriai. Hindė nutuokė apie žvaigždes, žavėjosi jų sukurtais personažais. Kai 1937 m. išvyko gyventi į JAV, surinktą kolekciją pasiėmė su savimi.
Dabar korteles saugome muziejuje „Dingęs štetlas“. Jas muziejui padovanojo Hindės dukra Marlene Englander.