„Buvome pašaukti išpildyti savo prievolę šaliai, kuri mus užaugino, – prievolę, kurią kiekvienas esame skolingas savo tėvynei. Šiuo metu to labai reikia tiek asmeniui, tiek bendrai visiems. Reikia nusimanyti su ginklu susijusį amatą, kad galėtumei susiorientuoti ir kovoti, nes mes tikrai visą savo gyvenimą nenugyvensime be karo“.
Taip 1939 metais rašė butrimoniškis Dovydas Rudnikas, kai buvo pašauktas į karinę tarnybą. Rašytoju tapti svajojančiam jaunuoliui kariuomenėje nebuvo lengva: reikėjo priprasti prie disciplinos, prie šūvių pratybų metu. Tačiau dėl būtinybės tarnauti savo kraštui nėkart nedvejojo. O galėjo…
Būtent Lietuvos kariuomenėje Dovydas pirmąkart susidūrė su atviru priešiškumu – nes buvo žydas. Savo dienorašty mini, kad kiekvieną klaidą, kurią padarydavo žydai, lydėdavo menkinantys lietuvių komentarai: „Žyde, važiuok į Palestiną“. Tokioje aplinkoje sunku, pats pripažino, būti geru kareiviu.