Nuotakos lagaminas

Iš Šeduvos – aplink pasaulį ir atgal

Sara Melaitė augo gausioje mylinčioje šeimoje, turėjo galybę draugų. Panašu, kad didelio vargo jaunystėje nepatyrė. Ji buvo jauniausia pasiturinčio Šeduvos pirklio dukra. Jai patiko segėti gražius papuošalus, madingai rengtis. Galėjo sau leisti.

1928-ųjų pabaigoje Sara išvyko su visam į nepažįstamą Pietų Afrikos kraštą ištekėti už tenai jos laukiančio jaunuolio iš gimtosios Šeduvos, jos geriausios draugės brolio. Kadangi vyko kaip nuotaka, kraitį būtinai reikėjo vežtis. Į jį keliavo virtuvės rakandai: puodai, „bliūdai”, keptuvės, ritualiniai indai rankoms apsiplauti, apeiginės taurelės. Nemažas samovaras – irgi, nes kaipgi be arbatos?! Į pasogą pateko kiti svarbūs daiktai, reikalingi kuriant naują šeimą, asmeniniai niekučiai. Kelionė laivu turėjo trukti porą savaičių, o ties pusiauju galvojo sutikti Naujuosius. Todėl lagaminuose vietos rado aukštakulniai, blizganti suknelė, plunksnos, perlų vėrinys.

Jos atsivežtą kraitį dabar saugo Saros dukros ir jų šeimynos. O taip reikalingas samovaras? Apkeliavęs pasaulį, jis grįžo ten, iš kur išvyko – Šeduvon, į muziejų ,,Dingęs štetlas”.