Murkiančios draugės

Kaip mums padeda katės

Kac, kac, kac! Taip mes šaukiame kates, taip pat skamba ir žodis katinas jidiš kalba. Žydai mėgo kačių draugiją. Murklės buvo bene vieninteliai naminiai gyvūnai, kuriems leista suktis namuose.

Net spaudoje rašyta, kad jei šunys “naktį saugoja ūkininko turtą ir svečiui atvykus atstoja elektros skambutį”, tai katės „ne tik gaudo peles ir tuo saugoja įvairius maisto dalykus nuo tų labai įkyrių gyvulėlių, bet savo švelnumu ir mokėjimu prisimeilinti paįvairina šeimininkių gyvenimą.”

Tuomet žmonės dar nežinojo, kad šie 13-16 valandų per parą miegantys padarėliai, padeda jų šeimininkams rečiau sirgti širdies ligomis. Visgi, kačių švelnumas ir grakštumas jau buvo pavergę dalies tarpukario gyventojų širdis.

Štai jaunas žydas iš Butrimonių štetlo, Dovydas Rudnikas visad meiliai atsiliepdavo apie kates. Sutikęs jas slampinėjančias po miestelį stengdavosi paglostyti ir pamaitinti. O šeduvė Yvetė Bardonaitė ant savo pagalvės turėjo išsiuvinėtą katinėlį! Šis brangus vaikystės prisiminimas išsaugotas iki šių dienų.