Mokyklinė draugystė

Lietuvių-žydų santykiai

Lietuvė Elena su žyde Sule susidraugavo Šeduvos mokykloje. Mergaitės lankė tą pačią klasę, trynėsi tame pačiame suole. Abidvi buvo panašaus ūgio, abidvi uoliai mokėsi. Sulei, tiesa, kiek prasčiau sekėsi lietuvių, prisiminė Elena. Nors lietuvių kalbą mokėjo gerai, šnekėjo su žydišku akcentu.

Elenos tėvai šia draugyste nebuvo labai patenkinti. Erzindavo dukrą įkyriais klausimais: ar neužtenka draugių lietuvių? Gal nori keisti tautybę? Tačiau mergaitėms kartu buvo gera.

Akivaizdūs skirtumai tarp katalikų ir žydų jų negąsdino, priešingai – kurstė smalsumą. Elena domėjosi Sulės šeimos papročiais, kartu nueidavo į Šeduvos sinagogą. „Eidavau pasižiūrėti, kaip jie meldžiasi ir palyginti“, pasakojo Elena 2014 metais. Labiausiai įsiminė triukšmas sinagogoje. Ir tai, kad vyrai meldžiasi pavieniui, bet balsiai, o moterys netoliese plepa – irgi nepašnibždomis! „Sakydavau, kad man atrodo, jog bažnyčioje maldos vyksta daug įdomiau, kadangi kiekvienas individualiai meldžiasi ir netrukdo kitiems, o čia ... toks šurmas labai didelis. O ji sakydavo, kad tokį šurmą girdi Dievas greičiau. Mes tokių visokių ginčų sugalvodavom.“

Draugystė nutrūko 1941-ųjų vasarą, atėjus vokiečiams. Sulei tuo metu buvo tik 17 metų.