Miestelis pameta galvą

Įžymybės Šeduvoje

1927-ieji Šeduvą lepino ne tik pirmaisiais radijo aparatais, bet ir įžymybių antplūdžiu.

Tais metais miestelyje lankosi prezidentas Smetona. Prie vartų grūdasi gerbėjai – mokiniai, gaisrininkai, pavasarininkai (katalikiškas jaunimas), žydų skautai. Visur minios žmonių. Pro gatves nepraeisi, reikia stumdytis, nes visi iki vieno šalies prezidentą veržiasi pamatyti nors akies krašteliu. Nesinori praleisti garbingo svečio atvykimo – juk įriedės į miestelį su didele palyda, net keturiais automobiliais! O dar poniškos prezidento manieros. Mergaitės, įteikusios gėlių puokštę, pabučiavimo scena atsidurs laikraštyje.

Smetonai taip patiks Šeduvoje, kad joje užsibuvęs liks nakvoti. Proga tikrai ypatinga – matyti net iš miestėnų elgesio. Pasibaigus vizitui, prezidentą šeduviai ant rankų nuneš jo automobilin.

Kai prieš tai Šeduvą lankė arkivyskupas Jurgis Matulaitis, jie taip nesielgė. Tuomet keli šimtai susirinkusiųjų arkivyskupui atsidėkojo bukietais (ką jau čia, kalnu bukietų). Šventėje taipogi dalyvavo žydai, ne vien katalikai. Juk arkivyskupas ragino „visus santaikoje ir vienybėje gyventi“. Katalikiškų organizacijų atstovai linkėjo „Tamstai būti ilgų ilgiausiai mus gaivinančia Žvaigžde, kuri nurodinėtų tikrąją mūsų dvasios gyvenimo linkmę; būti mūsų šalelės Aušrine, kuriai šviečiant Rytuose atsidarytų mums Aušros Vartai; susilaukti Dieviškojo Karaliaus Ramovės garbingojo kunigaikščio titulo ir grįžti pas mus jau tikrąja mūsų siekiamųjų Aušros Vartų Saule“.

Nesvarbu, kad Šeduvos miestelis mažas, bet užtat pagarba svečiams – didžiulė.