Meilė mirties akivaizdoje

Slapčia nulieti vestuviniai žiedai

Boruchas Grodnikas ir Pnina Sukienikaitė susipažino visiškai neromantiškomis aplinkybėmis – gete per Antrąjį pasaulinį karą. Tačiau tai tik įrodo, kad meilei gimti nereikia ypatingų sąlygų – ji gali suliepsnoti net tada, kai aplinkui siautėja mirtis.

Visą savo gyvenimą Boruchas praleido Šeduvoje, o metams iki prasidedant karui nusprendė išbandyti laimę didmiestyje – Kaune. Tenai jį užklupo nacių okupacija. Netrukus atsidūrė Kauno gete. Norėdamas išgyventi, griebėsi visokiausių darbų, kurių išmoko augdamas neturtingoje šeimoje – ėmėsi taisyti batų.

Vieną dieną į jo dirbtuvę užsuko mergina, kuri netruko pastebėti, kaip sunkiai verčiasi jaunasis batsiuvys. Grįžusi namo, papasakojo saviškiams, kad sutiko jaunuolį, neturtingesnį už juos pačius. Surinkusi visos šeimos batus, nunešė į jo taisyklą. Norėjo padėti vaikiniui užsidirbti daugiau pinigų maistui. Savo ruožtu Boruchas, pamatęs, kokius prastus batus gavo taisyti, nusprendė, kad merginos šeima be galo skursta. Jis irgi nusprendė padėti - padarė didelę nuolaidą.

Tarp Barucho ir Pninos užsimezgė draugystė, peraugusi į meilę. Nepaisydami gete siautėjančios mirties, bado ir šalčio, jaunuoliai susituokė. Susituokė pagal tradiciją - su rabino palaiminimu. O kad sąjunga būtų užtvirtinta ne tik žodžiais, iš nuo nacių nuslėpto sidabrinio šaukšto Boruchas nuliejo du vestuvinius žiedus. „Ant vieno žiedo išgraviravo P.S. (Pnina Sukienik), ant kito – B.G. (Boruch Grodnik)“, paaiškino raides Grodnikų vaikai.

Nuotraukoje – vestuvinis Pninos žiedas.

Boruchas ir Pnina išgyveno Holokaustą. Jų santuoka truko daugybę metų – iki pat mirties.