Lėtapėdžiai ugniagesiai

Skaudžios gyvenimo pamokos

Išgirdę gaisrą skelbiantį aliarmą, Šeduvos savanoriai ugniagesiai (mišri lietuvių ir žydų komanda) nelabai jaudinosi – jeigu ne aš, kažkas kitas tikrai pasirodys gaisro vietoje ir jį užgesins. Kaipgi kitaip paaiškinti jų vangią reakciją?

Pratybų metu, mena amžininkai, į gaisravietę atbėgdavo vos keli gaisrininkai. O ir šiems prireikdavo gero pusvalandžio. „Jei būtų buvęs tikras gaisras, tai vargu, ar būtų užgesintas“, 1933 m. pratybas pakomentavo stebėtojas. Ne kartą šeduvius viešai peikė laikraštis „Ugniagesis“. Į juos baksnojo, rodydamas silpną komandos pasiruošimą, užšalusius ir nevalytus rankinius vandens siurblius, netinkamą stoginę.

Tik ar piktas žodis skatina keistis? Ne visada. Praėjus keliems metams po kritikos, į gaisro signalą ugniagesiai vis dar rimtai nežiūrėjo. Paleidus aliarmą, susirinkdavo saujelė savanorių – kaip įprastai, gana iš lėto. Mat ugniagesiai buvo geriau apmokyti gimnastikos ir atletikos pratimų nei greito reagavimo į gaisrinį aliarmą.

Šeduvos ungniagesiams prireikė dar kelių metų ir, matyt, skaudžios šeduvės Veronikos Kazinauskaitės žūties gaisro metu 1937 metais, kol į gaisravietę išmoko atvykti greitai ir su gausiomis pajėgomis.