Šeduvoje ir jos apylinkėse daugelis pažinojo vidutinio amžiaus tamsiaplaukį, apskritus akinius nešiojantį vyrą. Tai buvo aukštos kvalifikacijos daktaras Moisiejus Paturskis. Jis mokslus baigė Leipcigo ir Lietuvos universitetuose. Medicininę praktiką atliko Kauno miesto žydų ligoninėje, kurį laiką darbavosi Žasliuose, kol galiausiai apsistojo Šeduvoje.
Paturskis turėjo gerą vardą ir buvo mėgstamas žmonių. Šeduviai senbuviai pamena, kad daktaras visuomet atvykdavo į namus, kai tik juos bėda prispausdavo. Alfonsas Valentinavičius iki šiol yra dėkingas, kad kantriai gydė jo mamytę nuo stipraus galvos skausmo, ir išgydė. Kitiems daktarams, pasak jo, to padaryti nepavyko.
Šeduvos ligonius Paturskis gydė ir guodė ištisą dešimtmetį, iki pat Holokausto. Tiesa, kasdienėje darbo praktikoje teko nerimauti ne tik dėl sunkesnių pacientų būklės. Pats laikotarpis buvo pavojingas – keliuose siautėjo plėšikai. „Man kaip gydytojui tenka važiuoti pas ligonius į kaimus per miškus ir laukus“, – rašė jis, prašydamas leidimo laikyti ginklą. Visur keliavo su revolveriu.
Tarpukariu daugelį medicinos paslaugų miestuose ir miesteliuose teikė žydai. Jie taisė dantis, parinkdavo vaistus, diagnozavo ligas ir gelbėjo nuo jų – žodžiu, rūpinosi visų sveikata.