Šeduvos ir kitų štetlų gatvėse dūkdavę vaikai neturėjo krūvos žaislų, tačiau tai jiems nesutrukdė linksmai leisti laiką. Vaikai patys susigalvodavo įvairių pramogų. Pavyzdžiui, jie medžio šaką paversdavo kardu, patį paprasčiausią slėpynių ir gaudynių žaidimą - kvapą gniaužiančiu kelių valandų nuotykiu, o sniego gniūžčių karą - negailestingu mūšiu.
Šeduvė Stasė Dzienuškaitė mums pasakojo, jog žaisdavusi slėpynes, virveles, Palendrą, įvairius žaidimus kortomis. Rudenį, prisiminė, eidavusi link bažnyčios žaisti su nukritusiais įvairiaspalviais medžių lapais.
Matyt, įmantrių, fabrikinių ir santykinai pigių žaislų trūkumas turėjo savo privalumų - padėdavo vaikams remtis savo lakia vaizduote.