Kas yra štetlas?

Nepaprastas miestelis

Štetlas jidiš kalba, arba žydiškai, reiškia miestelį. Jame gyveno žydai su krikščionimis: katalikais, protestantais, ortodoksais. Žydai dažniausiai sudarė daugumą. Gyveno kartu, bet laikėsi atskirai, neretai atskirose gatvėse.

Be jidiš kalbos, štetle skambėjo lietuvių, lenkų, rusų, latvių, baltarusių, vokiečių ir kitos mūsų regiono kalbos – viskas priklausė nuo to, kur stovėjo štetlas, kaip jį gimtąja jidiš vadino gyventojai žydai. Lietuviams lietuvių kalba tai buvo miestelis, lenkams jų kalba - miasteczko, rusams – mestečko.

Kaip ir kada atsirado štetlai? Pačioje pradžioje, XVI amžiuje, štetlai ėmė rastis jungtinėje Lenkijos–Lietuvos valstybėje – Abiejų Tautų Respublikoje. Tačiau daugiausia jų iškilo po karų su švedais, XVII amžiuje. Reikėjo gaivinti karų ir ligų nustekentą šalį, todėl mūsų didikai viliojo žydus keltis į jų valdas. Tad pirmieji štetlai buvo privatūs, didikams priklausantys miesteliai.

Kodėl kvietėsi žydus? Žydai negalėjo tapti rimtais varžovais krikščionių valdomame krašte. Kitaip tariant, žydai nekėlė politinės grėsmės, tiesa, tuo buvo galima ir piktnaudžiauti. Maža to – žydai mokėjo rašyti, skaityti ir skaičiuoti krašte, kuriame dauguma vis dar buvo beraščiai. Tad žydai galėjo dirbti ekonomais dvaruose arba štetluose užsiimti amatais ir prekyba, kuriuos gerai išmanė. Svarbu buvo ir tai, kad žydai buvo užmezgę prekybinius ryšius po visą Europą ir dažnai net už jos ribų.

Kodėl žydai kėlėsi į Abiejų Tautų Respubliką? Visų pirma, Lenkijos–Lietuvos valdovai saugojo žydus nuo persekiojimo ir smurto, kurį šie dėl savo tikėjimo patyrė vakarų Europoje. Leido viešai išpažinti savo tikėjimą, užstodavo prieš bažnyčią. Ir šiaip kitatikių nebijojo – nuo kunigaikščio Vytauto laikų krašte gyveno musulmonai totoriai.

Jurbarko sinagoga. 1915 m. „Dingęs štetlas“ muziejaus kolekcija.

Antra, krašto valdovai suteikė žydams prekybines privilegijas, kad atvykėliai galėtų užtikrintai užsidirbti pragyvenimui. Tad nenuostabu, kad XVIII amžiaus pabaigoje daugiau nei pusė visų regiono žydų gyveno štetluose. Taip žydai miestelius kūrė ir plėtė šalyje, kuri iš esmės buvo žemdirbių ir kaimų kraštas.

Kaip atrodė štetlas?

Turgavietėje vykstančios kasmetinės mugės sutraukdavo minias žmonių iš viso krašto. Jos siūlė štetlui retą dalyką – nematytų prekių ir pramogų: cirką, žaidimus, negirdėtas atvykėlių melodijas, pokštus. Jų metu daug kas traukė į žydų valdomas karčemas, jose vietiniai gyventojai bei štetlo svečiai išgerdavo, pavalgydavo, pasilikdavo nakvoti, aptardavo sandorius, išgirsdavo naujienas ir apkalbas, palošdavo, atšokdavo vestuves, gražiuoju ar muštynėmis pasiaiškindavo santykius.

Kelmės štetlas. „Dingęs štetlas“ muziejaus kolekcija.

Netoli turgavietės, taipogi štetlo centre, stovėjo sinagoga ir bažnyčia (arba cerkvė) – dažnai viena priešais kitą arba viena netoli kitos. Po ilgos darbo savaitės į sinagogą šabo dieną kulniuodavo žydai, o kitą dieną, sekmadienį, į bažnyčią melstis eidavo krikščionys. Maldos namai buvo mediniai arba mūriniai. Čia vėlgi daug ką nulemdavo miestelėnų kapšelių dydis ir rėmėjų dosnumas.

Karta po kartos štetle praleisdavo visą savo gyvenimą. Vieni kitus pažinojo nuo gimimo iki mirties. Ištikus bėdai, padėdavo. Štetluose veikė labdaringos žydų draugijos: pagelbėdavo pinigais ar medžiagomis gaisro atveju, palaidodavo tą, kurio artimiesiems pritrūkdavo tam pinigų, rasdavo lėšų sunkiai sergančiam gydyti, surinkdavo kraitį skurstančiai nuotakai.

Taipogi veikė žydų ritualinė pirtis, skerdykla, mokykla. Visos jos tenkino žydų gyventojų reikmes, gerino jų higieną ir stiprino sveikatą, palaikė tikėjimą ir bendruomeniškumą, drausmino. Išėjusiuosius anapilin žydai lydėdavo į žydų kapines, krikščionys – į krikščionių. O ką tik gimusiuosius, vėlei užsukusius gyvenimo ratą, sutikdavo pagal savas ceremonijas bei papročius.