Ką štetle skaito?

Apie skandalus ir radijo imtuvus

1927-ieji nepagailėjo nei lietaus nei, ačiū Dievui, skandalų. Šeduviai, kaip ir visa Lietuva, seka dramą: 13:30 val., vidury dienos, nušautas ponas. Paleisti septyni šūviai, iš nugaros. Taip atkeršyta žmonos meilužiui. Užtikrintai — nors gal sudrebėjo ranka, jei prireikė septynių kulkų. „Panevėžio balsas“ skuba pakomentuoti: „šeimos suirimas - tautos didžiausia nelaimė“.

Nes tokias naujienas, pletkus, patarimus dalina tarpukario laikraščiai. O jų gausybė: ,,Ūkininko patarėjas”, ,,Žvaigždutė”, ,,Tautininkų balsas”, ,,Lietuva”, ,,Vienybė”. Juos šeduviai – kitaip nei kokio kaimyninio Pavartyčių kaimo jaunimas, ne juokais pagarsėjęs „girtuokliavimu ir ilgų plaukų nešiojimu, kuriuos net galima supinti“ – skaito ir prenumeruoja.

Visgi 1927 m. keli miestelėnai Šeduvoje žengia dar toliau – įsigyja pirmuosius radijo aparatus. Į gyvenimą įsiveržia estradinė ir klasikinė muzika, paskaitos apie literatūrą ir meną. Gąsdinanti kaina neatbaido. Draugai metasi per pusę, dalijasi aparatais, rengia viešus radijo klausymus. Prie radijo, kaip ir prie interneto, visi greitai pripranta.