Jausmų knyga

Kad niekada neužmirštum klasės draugų

Ar prisimenate klasės draugų prašymus palikti atminimą jų prisiminimų sąsiuvinyje, kuriame kažkas visada pirmiau už tave užrašydavo „Atminimas ne vežimas, pora žodžių – ir gana“, ir tau belikdavo įdėti daugiau pastangų?

Tokie atminimų albumai buvo populiarūs ir prieš šimtą metų.

Savo kolekcijoje saugome keletą Hindos Zarkaitės atminimų knygelių. Jose, matome, kai kas suspėjo įterpti populiarų palinkėjimą, kai kam pavyko užrašyti nuoširdžiai, dar kiti originalių minčių stoką kompensavo dailyraščiu ar akį patraukiančiais piešiniais.

Hinda Zarkaitė, Šeduvos vaistinės savininkės dukterėčia, turėjo daug draugų, sutikusių palikti įrašus – buvo populiari tarp bendraamžių. Mokėsi lietuviškoje mokykloje, todėl artimiausių bičiulių rate buvo nemažai lietuvių.

Viena jų, šeduvė Elė Vaitiekūnaitė, užrašė „Atmink mane, jei to esu verta“. Keliantis šypsnį jaunatviškas dramatizmas. Tačiau Hinda, 1937 m. ne savo noru palikusi mylimą Šeduvą dėl gyvenimo Amerikoje, tokius prisiminimus visą gyvenimą brangino ir saugojo.