Dalis Lietuvos žydų gyveno kaimuose tarp krikščionių valstiečių. Ten jie užsiėmė žemės ūkio darbais, laikė tavernas ar valdė didikų žemes. Štetluose, tai yra miesteliuose, įsikūrę žydai į juos žiūrėjo su lengva pašaipa.
Kaimo žydai, priešingai nei štetlo gyventojai, beveik nedalyvavo kultūrinėje ar bendruomeninėje veikloje. Retkarčiais užsukę į štetlą, jie neva iškart patraukdavo dėmesį savo grubesniu bendravimo būdu, apranga, netgi fiziniu tvirtumu. Skaitant prisiminimus susidaro nuomonė, kad jie prastai išmanė Torą ir įvairias žydiškas tradicijas. Miestiečiams jie atrodė mažiau rafinuoti ir išsilavinę.
Dėl to apie kaimo žydus buvo kuriami anekdotai. Vienas iš jų: užbaigus skaityti Toros fragmentą, kaime gyvenančio žydo sūnui suteikiama garbė susukti Toros ritinį*. Pakilęs ant skaitymo pakylos (bimos), jis išgirsta klausimą, ar žino, kaip tai daryti. Jaunuolis atsako: “Esu kilnojęs didesnius rąstus nei šis.”
* Toros ritinys yra žydų švenčiausias sakralinis objektas.