Gyvenimas Šeduvos štetle

Koks buvo Šeduvos štetlas?

Šeduvos štetlas jidiš kalba, arba žydiškai – Šeduvos miestelis. Vienu metu jame gyvenę šeduviai žydai netgi sudarė daugumą.

Šeduvos štetle, kaip ir kituose Rytų Europos štetluose, žydai gyveno kartu su krikščionimis. Pats Šeduvos miestelis jau gyvavo porą amžių, kai jame ėmė skambėti jidiš kalba ir tos kalbos žodžiai: „štètlas“ (miestelis), „Šadeve“ (Šeduva), „Li̇̀te“ (Lietuva), „li̇̀tvak“ (Lietuvos žydas).

Iki tol Šeduvoje gyveno krikščionys. Ar vien tik jie? Sunku pasakyti, nes neturime to laikmečio – XVI amžiaus pradžios, kai pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose pasirodo pavadinimas „Szadowo“ (Šeduva) – gyventojų surašymo duomenų.

Tikru štetlu Šeduva tapo tada, kai žydai gausiau pradėjo į ją keltis ir susibūrė į žydų bendruomenę. Tikėtina, kad tai įvyko XVIII amžiuje. 1732 metų rugpjūčio 30 dieną Šeduvos žydai gavo svarbias karališkąsias garantijas. Tądien Varšuvoje didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkijos karalius Augustas II pasirašė privilegiją, kuria žydams Šeduvoje leido statytis sinagogą ir įkurti žydų kapines.

Šeduviai poilsiauja. 1923 m. Pinchus Nol kolekcija

Ką gi tai reiškė? Kad žydai turėjo teisę į nepriklausomą gyvenimą kaip bendruomenė. Taipogi tai rodė, kad jų gyvybę, turtą bei tikėjimą saugo ne kas kitas, kaip pats valdovas ir jo didikai. Tad nenuostabu, kad po 50 metų nuo šios ypatingos datos Šeduvos štetle jau gyveno pusė tūkstančio žydų.

Kartu su žydais štetle gyveno lenkai ir vokiečiai, bet dauguma gyventojų tuo metu buvo lietuviai. Daugiausia miestelėnų (1 200–1 300 gyventojų) – žemdirbiai, kiti – amatininkai, prekybininkai, bajorai. Veikė krikščionių siuvėjų ir audėjų gildijos. Tuo metu tikyba buvo be galo svarbu, taigi savo maldos namus turėjo visi Šeduvos tikintieji – katalikai, liuteronai, žydai. Veikė pašto stotis, tad štetlą pasiekdavo krašto naujienos.

Toks buvo XVIII amžiaus Šeduvos štetlas. Jo veidas kito su kiekvienu šimtmečiu – iki pat Lietuvos Respublikos sukūrimo, iki tarpukario.