Iki šiol vizitas pas stomatologą daugeliui sukelia nemažą nerimą. Kuomet šeduvė Sara Bretaitė pradėjo taisyti tarpukario gyventojų dantis, besibaiminančių apžiūros ir, neduok Dieve, dantų gręžimo procedūros taip pat netrūko. Saros kabineto aprašyme yra palikta užuomina apie galimus nemalonumus:
„Operacijų kambaryje yra būtina medžiaga dezinfekcijai ir vaistas kraujui sustabdyti ir apalpusiems gaivinti“.
Kad ir kaip baisiai skambėtų, tarpukario dantistai nebuvo savamoksliai specialistai. Jie praleisdavo metų metus studijuodami dantų gydymą Lietuvos ir užsienio universitetuose. Sara Bretaitė į odontologijos studijas įstojo 1925 m. Dantų gydytojo laipsnį įgijo 1932 m. Vytauto Didžiojo universitete. Tuomet visoje Lietuvoje dirbo apie 290 dantistų.
Sara kabinetą atidarė Varniuose. Ji kalbėjo jidiš, lietuviškai, vokiškai, prancūziškai ir rusiškai, todėl galėjo aptarnauti įvairių tautybių pacientus. Dėka tokių specialistų štetlų gyventojams nereikėjo sukti galvos dėl paprastai brangios kelionės į didmiestį - nuraminti skaudančius dantis galėjo savo krašte.