Vežiko istorija

Pavojingas darbas

Ilgą laiką pagrindinė transporto priemonė buvo arklių traukiamas vežimas. Vežikai, tokie kaip Joškė Bleicharovičius iš Eišiškių, transportavo iš vienos vietos į kitą žmones, prekes, paštą, asmenines žinutes. Joškė mėgo išgerti ir ne visada tinkamai pasirūpindavo savo paliegusiais arkliais, tačiau turėjo darbo, netgi štetle atsiradus automobiliams ir autobusams.

Vežikai už tam tikrą atstumą dažniausiai prašydavo fiksuoto užmokesčio, tačiau skurdžiai gyvenantys klientai vis tiek mėgdavo derėtis. Pasitaikydavo ir taip, kad užuot pasinaudoję vežiko paslaugomis, keliaudavo pėsčiomis, tačiau stengdavosi eiti šalia vežimo. Keliauti vieniems, ypač po atokesnes apylinkes, buvo nesaugu.

Vežikai bijojo kelių plėšikų. Žydai turėdavo saugotis ir antisemitų. Pasakojama, kad vienąsyk kitas Eišiškių vežikas Izraelis Berkovičius kelionės į Vilnių metu sustojo pamiegoti. Netikėtai jis pabudo nuo ūmaus skausmo gerklėje. Pramerkęs akis pamatė, kad kraujuoja, o šalia jo stovi žmogus su peiliu rankose. Užpuoliką greitai atpažino - tai buvo Ilukas, jo pažįstamas.

“Iluk, kas nutiko? Kodėl nori mane nužudyti?”, paklausė. “Oi, tai tu, Srolke. Galvojau, kad esi eilinis žydas!”. Ilukas praleido 20 metų kalėjime, o Izraelis pasipuošė randu ir užkimusiu balsu.