Štetlo purvas

Purvo takai

“Ar ten, kur gyveni, yra klampynių?” - buvo vienas pirmųjų Pesios klausimų Niujorke įsikūrusiai sesei 1936 m. Jai šis klausimas buvo nepaprastai aktualus. Pati gyveno Dotnuvoje, kur neišbrendami purvynai gatvėse buvo kasdienybės dalis.

“Čia [Dotnuvoje] klampynės tokios didelės, kad net sunku apibūdinti, bet tu jas gerai atsimeni. Kai kertame gatvę, mūsų kojos įstringa purve ir sunku jas ištraukti, o kadangi nešiojame didelius kaliošus, tai neturime jokio pasirinkimo, kaip palikti juos purve, ir padėkoti Dievui, kad kūnas liko sveikas”, šmaikštavo laiške.

Apie nepakeliamą purvą skundėsi ir kitų štetlų gyventojai. Kražiškiai į purvo pelkėmis virtusias gatves įstatydavo akmenis. Kaip ožkos pasišokėdami nuo vieno akmens ant kito, jie saugiai pasiekdavo kitą kelio pusę, neprarasdami savo kaliošų. Tačiau buvo veiksminga tik dienos metu. Sutemus akmenys purve tapdavo nepastebimi, todėl išvengti įklimpimo purve nebebūdavo įmanoma.