Bendruomenės rūpestis

Dosnumas sunkumuose

Gyvenimas štetlo gyventojų nelepino. Trūko darbo, ateities perspektyvos buvo miglotos. Žiūrėk, tik gyvenimas pradėjo gerėti ir štai gaisras nusiaubė namus - vėl viskas nuo pradžių. Be to, kaimynai kiek per daug žinojo apie tavo gabumus, socialinę padėtį ir asmenines problemas, kurias norėtum nutylėti. Ir dar nemažai apie tai liežuvavo.

Visgi nelaimės atveju tavęs nepalikdavo vieno. Žydai rūpinosi vieni kitais bei mokėjo dalintis gerove. Patys mažai turėdami jie aukojo našlaičiams, ligoniams, skurstantiems, studentams ir t. t., nes tai daryti buvo laikoma pareiga ir garbe.

1925 m. žurnalistas Hiršas Abramovičius lankėsi savo prosenelio gimtajame štetle Aukštadvaryje, apie kurį rašė: “Pasitaikydavo, kad kam nors prireikdavo medicininės pagalbos, tačiau neturėdavo pinigų kelionės išlaidoms. Neišvengiamai pinigų “atsirasdavo”, ir ligonis būdavo išsiunčiamas į miestą pasigydyti. Kaip taisyklė, miestelėnai reaguodavo į kitų vargus. Niekam nebuvo leidžiama likti nuošalyje - juk, šiaip ar taip, visi žydai yra draugai.”

Labdarą dažnai rinkdavo vadinamosiose puškėse - labdaros dėžutėse. Jas ir matote knygoje esančioje nuotraukoje.