Naujienos

Kelionė į protėvių Šeduvą Kelionė į protėvių Šeduvą

Kevinas Muzikantas Šeduvos žydų kapinėse. „Dingęs štetlas“ muziejaus kolekcija.

Kelionė į protėvių Šeduvą

Kiek daug kelių, vedančių į Šeduvą! Tai mums priminė Kevinas Muzikantas. Jis – Izraelio nacionalinės regbio rinktinės treneris, tikintis, kad jo vadovaujama rinktinė išeis į pasaulinį lygį. Jo senelis – Šeduvoje gimęs ir augęs Šapselis Muzikantas.

Šią savaitę su rinktine Kevinas Muzikantas lankosi Lietuvoje, žaidžia draugiškas rungtynes su lietuviais. Tačiau jį patį į mūsų šalį atvedė ne vien tik darbiniai reikalai. Jisai susisiekė su muziejumi „Dingęs štetlas“, prašydamas, kad aprodytume štetlą, kuriame gyveno jo protėviai – jų tėviškę Šeduvą. Su šeduvių ainiumi ten ir nuvykome.

Daugelis Muzikantų šeimos narių sėkmingai emigravo į Pietų Afrikos Respubliką (PAR) prieš Antrąjį pasaulinį karą. Jų tarpe buvo Kevino senelis Šapselis, iš Šeduvos į PAR išsivežęs aistrą sportui ir sveikai gyvensenai. Senose, Šeduvoje darytose prieškario nuotraukose dažniausiai matome Šapselį sportiškai apsirengusį. Grupinėse nuotraukose jį lengvai bet kas pastebėtų – buvo aukščiausias Šeduvos žydų futbolo komandos žaidėjas (tos pačios, kuri parengiamųjų treniruočių metu spardydavo į įsivaizduojamus vartus). Būtų sunku nuneigti, kad dalelę aistros kontaktiniam sportui Kevinas paveldėjo iš savo senelio.

Vaikštinėdami po Šeduvą, parodėme nemažai su Muzikantais susijusių vietų. Tebestovi troba, kurioje užaugo Kevino senelis Šapselis. Nuėjome jos apžiūrėti. Aplankėme senąsias žydų kapines, kuriose palaidotas Kevino prosenelis Tuvija. Masinių žudynių vietose atidavėme pagarbą nužudytiems šeduviams žydams. Jose ilsisi Kevino prosenelė Chana su dukra Jente ir dvejomis anūkėmis (joms vienintelėms iš visos šeimos nepavyko išsigelbėti).

Apsilankymo Šeduvoje metu Kevinas pasuko į Australiją broliui, per telefoną aprodė senelių ir prosenelių amžino atilsio vietas ir antkapius. Kartu pasidžiaugė, kad kyla muziejus, kuris išsaugos atmintį apie jų protėvius. Pasuko ir tėčiui į Pietų Afriką, kad pasidalintų įspūdžiais apie senelių gimtinę. Kaip prasitarė pats Kevinas, po Šeduvos visą dieną „skrajojo laimingas“ – pamatė vietovę, iš kurios kilusios jo šaknys.

„Vaikščiodamas po Šeduvą, daug galvojau apie savo senelį. Dažnai galvoju apie jį ir jo duotus pamokymus, į kuriuos bręsdamas visgi turėjau labiau įsiklausyti. Vaikščiodamas įsivaizdavau jį, jo brolius bei seserį einančius į mokyklą, padedančius tėvams, sėdinčius prie šabo vakarienės... Ir, žinoma, nuvežtas į žudynių vietas, stipriai pajutau to laikmečio beviltiškumą. Jaučiuosi laimingas, kad galėjau sporto dėka nuvykti aplankyti senelio gimtinę“.