Šeduvos arkliai

Šeduvos arkliai Šeduvos vežikas Genochas Grodnikas (1887-1941) su savo arkliu. Dorit Grodnikaitės kolekcija.

Šeduvos vežikas Genochas Grodnikas (1887-1941) su savo arkliu. Dorit Grodnikaitės kolekcija.

Akį rėžiantys ir pašėlę kaip BMW vairuotojai – Šeduvos arkliai!

Tikriausiai toks buvo arklys Fuksas, Grodnikų šeimos augintinis, apie kurį pasakojama daug būtų ir nebūtų dalykų.

Pavyzdžiui, Fuksas mėgo nekviestas eiti į svečius. Gyveno prie pat sinagogos, tad panorėjęs tenai užsukdavo, subtiliai (kiek įmanoma arkliui) kyšteldamas galvą pro langą. Gal norėjo pasiklausyti naujienų, gal pletkų, gal šiaip pasipuikuoti? Sunku pasakyti. Buvo gudrus kaip lapė – tikriausiai ne veltui šaukiamas ,,fuksu” (jidiš kalba ,,fuks” reiškė lapė). Mes taip spėjame.

Visgi įtariame, kad Fuksas be galo mėgo dėmesį. Sykį jodindamas Judelį Grodniką, kurį mylėjo labiausiai iš visų Grodnikų, išgąsdino gatve ėjusias štetlo moteris. Gal tai buvo vienas iš vakarų, kai išsipuošusiuos šeduvės eidavo lėtai pasivaikščioti? Tikro atsakymo nežinome, tačiau pasekmės tąsyk buvo išties liūdnos: viena išsigandusioji skundėsi pametusi žiedelį, kita tikino, kad iš išgąsčio patyrė persileidimą.

Tokius tad ryškius prisiminimus apie padūkusį numylėtinį Foksą po daugelio metų užrašė patys Grodnikai.