Lėtapėdžiai ugniagesiai

Lėtapėdžiai ugniagesiai Šeduvos savanorių ugniagesių pratybos 1932 m. Šeduvos gimnazijos Antano Bukausko kraštotyros muziejaus kolekcija.

Šeduvos savanorių ugniagesių pratybos 1932 m. Šeduvos gimnazijos Antano Bukausko kraštotyros muziejaus kolekcija.

Skaudžios gyvenimo pamokos

Išgirdę gaisrą skelbiantį aliarmą, Šeduvos savanoriai ugniagesiai (mišri lietuvių ir žydų komanda) nelabai jaudinosi – jeigu ne aš, kažkas kitas tikrai pasirodys gaisro vietoje ir jį užgesins. Kaipgi kitaip paaiškinti jų vangią reakciją?

Pratybų metu, mena amžininkai, į gaisravietę atbėgdavo vos keli gaisrininkai. O ir šiems prireikdavo gero pusvalandžio. „Jei būtų buvęs tikras gaisras, tai vargu, ar būtų užgesintas“, 1933 m. pratybas pakomentavo stebėtojas. Ne kartą šeduvius viešai peikė laikraštis „Ugniagesis“. Į juos baksnojo, rodydamas silpną komandos pasiruošimą, užšąlusius ir nevalytus rankinius vandens siurblius, netinkamą stoginę.

Tik ar piktas žodis skatina keistis? Nevisada. Praėjus keliems metams po kritikos, į gaisro signalą ugniagesiai vis dar rimtai nežiūrėjo. Paleidus aliarmą, susirinkdavo saujelė savanorių – kaip įprastai, gana iš lėto. Mat ugniagesiai buvo geriau apmokyti gimnastikos ir atletikos pratimų nei greito reagavimo į gaisrinį aliarmą.

Šeduvos ungniagesiams prireikė dar kelių metų ir, matyt, skaudžios šeduvės Veronikos Kazinauskaitės žūties gaisro metu 1937 metais, kol į gaisravietę išmoko atvykti greitai ir su gausiomis pajėgomis.